Literatūra

Literatūra > Šiuolaikinė literatūra

Kajokas

Donaldas Kajokas (g. 1953 m. Prienuose) į poeziją atėjo baigęs studijas Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute. Kajokas savo intelektualiniuose ieškojimuose taip pat nevaikščiojo tiesiais keliais. Nusivylęs materialistiniu požiūriu į pasaulį, susidomėjo Rytų kultūra, filosofija. Iš pradžių teoriškai, o vėliau ir praktiškai – iki šiol užsiima meditacijomis.
1980 m. išleidęs eilėraščių rinkinį Žeme kaip viršūnėmis Kajokas debiutavo su ta karta, kuri dėmesį iš lietuviškos kultūros perkėlė į Vakarų ir Rytų kultūras. Poeto kultūriniai interesai pasirodo jo eseistikoje (yra išleidęs esė knygas Komentarai, 1990; Dykinėjimai, 1999; Lietaus migla Lu kalne, 2002), mąstymo pakeleivių randama tarp Antikos, Vakarų, Tolimųjų Rytų filosofų, rašytojų, rusų literatūros klasikų, didelis dėmesys tenka šventraščiams (Biblijai, Bhagavatgytai, Rigvedai), mitams.
Kajoko poezija nebejotinai yra perėmusi neoromantikų melodingumą, vaizdo skaidrumą, įsirašo į šiuolaikinės kasdienybės, daikto estetikos kontekstus. Į lietuvių poeziją Kajoko eilėraščiai atnešė rytietiškos egzotikos, eilėraščio lengvumą, mantrišką jo skambėjimą, išmintingą šypsnį. Tačiau nesvetima ir krikščioniškoji kultūra, eilėraščiuose nemažai biblinių situacijų, Kristaus ir šventųjų vaizdinių.
Rytietiški Kajoko eilėraščiai yra nemažai perėmę iš japonų haiku, nors tikrų haiku, atitinkančių formalius kriterijus, jo poezijoje beveik nėra. Čia svarbiausia – konkretus vaizdas, nuotaikos fiksavimas, staigus minties posūkis, nusistebėjimas. Poetas yra kūręs ir kitų žanrų eilėraščius – sonetus, rubajatus, alegorinius, parabolinius pasakojimus („Baladė apie erškėčio šakelę“), poemas, rašęs ir verlibru.
Kajoko eilėraštis palieka švarumo, skaidrumo įspūdį. Atrodo, kad pro žodžius, pro jais kuriamus vaizdus prasiskverbia šviesa, kurios šaltinis yra už šio pasaulio. Meno ir gyvenimo būdo, požiūrio į pasaulį ryšį Kajoko rinktinės pavadinimas – Meditacijos (1997). Ilgam poetiniam keliui apibendrinti pasitelkta sąvoka, apibūdinanti įvairių religijų dvasines praktikas, kontempliavimą, susikaupimą. Ramybe, harmonija, vidine pusiausvyra spinduliuoja ir Kajoko eilėraščiai, kuriuose kalbantis, jaučiantis, matantis žmogus gyvena kontempliatyvų gyvenimą – išoriškai pasyvų, o vidujai intensyvų, mąslų. Stebėjimas, santykis su pasauliu ir yra svarbiausia šioje poezijoje, judėjimas meditatyvaus mąstymo, asociacijų, kalbos (a)logikos keliu.
Kajoko poetinė kalba paradoksali, svyruojanti tarp dviejų iš pažiūros priešingų polių. Iš vienos pusės, Kajoko eilėraščiui svarbus skambėjimas, muzikalumas, kai kada jo eilėraščiai vadinami mantriškais. Pasaulio vaizdas susidėlioja pagal kalbos logiką, garsų skambesį. Tačiau iš kitos pusės, tarsi bandoma sukurti daiktišką, kasdienišką vaizdą iš smulkmenų, konkretybių, siekiama realistiško eilėraščio vaizdo piešinio. Daiktiškumo pojūtis toks įtaigus, kad kai kada Kajokas vadinamas daiktiškumo estetikos atstovu.
Po rinktinės Meditacijos pasirodžiusiuose naujuose rinkiniuose Mirti reikia rudenį (2000), Karvedys pavargo nugalėti (2005) ir Kurčiam asiliukui (2011) Kajokas linksta į rupesnį, neva nemokšiškesnį (eil. „kirvio darbas“), nenudailintą, nepoetinį kalbėjimą. Randame mažiau rytietiškų stilizacijų, daugiau „dienoraštiškų“ įžvalgų, eseistinės stilistikos. Išsigrynina principas, kurį galima apibūdinti eilute: „tiesiog ramiai su meile užrašyt“. Kajoko poezijoje nėra priešpriešų tarp grožio ir negrožio, kasdienybės ir stebuklo, dieviškumo ir žmogiškumo. Paprastuose dalykuose poetas sugeba įžvelgti tai, kas nepaprasta, stebuklinga, tačiau ne mažiau tikra ir iškalbinga.

Rimantas Kmita

Literatūra

Kajokas

Ar žinote, kad...